Hipoterapija

(Hippotherapy)

Žirgas yra „gydytojas“ –– trimačiai žirgo judesiai naudojami kaip įrankis, siekiant pasyviai įtakoti raitelio kūną. Šios intervencijos tikslas yra ne jojimo įgūdžiai, bet specifinių terapinių tikslų įvykdymas. Tai medicininė terapija, kuri taikoma tik paskyrus gydytojui funkciniams judesių įgūdžiams atkurti. Kai kineziterapeutas taiko žirgo judesius pacientui gydyti, kai lavina jo neuroraumeninę funkciją, visa tai apibūdinama hipoterapijos terminu (Heine, 1997; All et al., 1999). Hipoterapijoje dalyvaujančio asmens tikslas yra įgyti naujų judesių ir išmokti kontroliuoti savo kūną (Sechrist, 2000). Hipoterapijos užsiėmimo metu dalyvauja specialistų komanda (asmuo vedantis žirgą; du asmenys-padėjėjai, prilaikantys iš abiejų pusių (jei reikia) ar stebintys raitelį; arba asmuo sėdintis kartu su raiteliu ant žirgo; hipoterapeutas, vadovaujantis užsiėmimui). Hipoterapeutu gali būti kineziterapeutas, ergoterapeutas, kuris taiko jojimą kaip terapinę priemonę. Hipoterapijos metu įtakojamas fizinis ir psichologinis asmens gerbūvis, turintiems judėjimo sutrikimų (viršutinių ir apatinių galūnių parezė ar paralyžius, koordinacijos sutrikimas, stuburo deformacijos, ydinga laikysena ir kt.). Žirgas gali atstoti judantį paviršių, o tai sustiprina pusiausvyros reakcijas. Be to, jei nenaudojamas balnas, tuomet yra didesnis kontaktas su žirgu, todėl padidėja stimuliacija ir poreikis stipriau išlaikyti pusiausvyrą. Tam tikra funkcinė veikla, kaip mokymas valyti, rūpintis ir prižiūrėti žirgą, yra taip pat terapijos dalis (Grobler, 2004; All et al., 1999).

Raitelis hipoterapijos užsiėmimo metu gali sėdėti ant žirgo veidu pirmyn ar atgal, šonu, gulint ant pilvo ar nugaros (Sechrist, 2000).