Tai rekreacinis jojimas žmonėms su negalia. Jojimo terapija nuo hipoterapijos ar klasikinės hipoterapijos skiriasi platesniu, profesionalesniu specialistų bendradarbiavimu, įvairesniu pacientų kontingentu ir skaičiumi, specifiniu jojimo įgūdžių treniravimu bei žirgo valdymu (Heine, 1997). Jojimo terapijos tikslas – mokyti savarankiškai valdyti ir kontroliuoti žirgą jam judant žingine ar risčia. Jojimo terapija tik iš dalies įtakoja raitelį fiziškai, tačiau pirmiausiai teikia psichologinę ir emocinę naudą. Raitelis, kuris nori dalyvauti šioje terapijos formoje, turi būti daugiau mobilus ir turėti pakankamai kognityvinių gebėjimų. Tačiau raitelis stokojantis protinių, fizinių gebėjimų ir įgūdžių, dalyvauja tik hipoterapijos užsiėmimuose. Neįgaliuosius joti dažniausiai moko profesionalūs jojimo instruktoriai, įgyję papildomai medicininių žinių. Jojimo instruktoriui užsiėmimo metu padeda padėjėjai, savanoriai, o dažnai ir kineziterapeutas. Jojimo terapijos terminą net medicinos personalas dažnai painioja su hipoterapija (All et al., 1999; Sechrist, 2000).
Šiuolaikinė hipnoterapija – lavinamoji jojimo terapija (Modern hippotherapy – developmetal riding therapy)
Tai klasikinės hipoterapijos ir hipoterapijos derinys. Kaip ir hipoterapijoje raitelis pasyviai dalyvauja užsiėmime, trimačiai žirgo dubens ir užpakalinių kojų sukeliami judesiai, kai jis juda pirmyn įvairiu greičiu, įtakoja raitelį. Šios terapijos metu taip pat stengiamasi pagerinti neurologines funkcijas ir sensorinius procesus. Specifiniai jojimo įgūdžiai nėra mokomi šiuolaikinėje hipoterapijoje (kaip jojimo terapijoje), vietoj to raitelio prašoma įtempti ar atpalaiduoti tam tikras raumenų grupes, ar atlikti tam tikrus pratimus ant žirgo. Visi pratimai padeda raiteliui išlaikyti pusiausvyrą nepaisant jo padėties ant žirgo. Pacientai, pasiekę pažangą hipoterapijoje (sėdint ant žirgo veidu pirmyn), gali toliau tęsti užsiėmimus įtraukiant į programą netradicines padėtis, tokias kaip, gulėti ant pilvo, nugaros ar sėdėti nugara, šonu į žirgą. Šiuos užsiėmimus gali vesti kineziterapeutas, ergoterapuetas, logopedas, psichologas ar psichoterapeutas kartu su jojimo instruktoriumi, ir tik su gydytojo rekomendacija (Sechrist, 2000).
Terapinis jojimas 
