Klasikinė hipoterapija

(Classic hippotherapy)

    Yra tiesiogiai susijusi su Vokietijoje praktikuojamu gydymo metodu nuo 1960 m. Ši terapijos forma skirta pacientams, turintiems judėjimo sutrikimų. Klasikinėje hipoterapijoje pagrindinis dėmesys kreipiamas į jojančiojo padėtį ir raitelio reakciją judant arkliui. Raitelis, kaip ir hipoterapijos metu, gali būti raitas ant žirgo veidu pirmyn ir atgal, gulėti ant pilvo ar nugaros. Kadangi žirgas juda įvairiu greičiu, žingsniu ir kryptimi, raitelis pasyviai sąveikauja ir reaguoja į žirgo judesius. Šių užsiėmimų metu nėra atliekami aktyvūs pratimai, pagrindinis akcentas skiriamas atsipalaidavimui ir tempimui. Kineziterapeutas nuolat turi stebėti raitelio reakcijas ir privalo tuomet pakoreguoti atitinkamai raitelio padėtį ant žirgo, žirgo ėjimo greitį ar kryptį. Kineziterapeutas kontroliuoja žirgo judesius, analizuoja paciento reakcijas ir parenka tinkamą gydymą. Klasikinės hipoterapijos tikslas – pagerinti paciento laikyseną, pusiausvyrą, mobilumą ir funkcijas. Ši terapijos forma gali taip pat įtakoti kvėpavimą, psichosocialinius įgūdžius, pažintinius procesus. Klasikinė hipoterapija nebuvo moksliškai tyrinėta, todėl į dauguma klausimų dar neasakyta, tačiau yra pakankamai įrodymų, kurie įrodo šios gydymo formos naudą (Heine, 1997; Sechrist, 2000).